Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės, Ilgės 
Vėlinės yra visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Šią dieną gyvieji aplanko mirusiųjų kapus ir kapuose, uždega žvakutes. Nuo senovės buvo tikima, jog mirusieji šią dieną aplanko gyvuosius.
Senovės lietuviai tikėjo, jog mirštant žmogui nuo jo kūno atsiskiria vėlė. Ši vėlė ir toliau gyvena šalia gyvųjų žmonių, ji gali vėliau bendrauti su gyvaisiais, muolat juos lankyti. Buvo tikima, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose. Jos gali padėti gyviesiems arba jiems kenkti, nelygu kaip su jomis būdavo elgiamasi. Dažniausiai pas gyvuosius jos lankydavosi rudens pabaigoje, Lapkričio mėnesį. Lapkričio mėnesį lietuviai senovėje vadino vėlių mėnesiu. Todėl gyvieji turėjo daug papročių, kurie buvo tarsi apsisaugojimo priemonės, turėjusios nukreipti mirusiųjųo pyktį Apie Vėlinių šventimą mini jau VII a. – X a. pabaigos metraščiai.
Pagonybės laikais Vėlinių metu vėlėms būdavo keliamos puotos. Yra užfiksuota, jog dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose tebegyvavęs paprotys kapinėse ar namuose ruošti vaišes, ir po to kviesti į jas savo mirusiuosius. Vaišių metu vakarieniaudavę pačiose kapinėse, ir jose palikdavę maisto vėlėms. Kartais kapus palaistydavę vynu ir medum . Bėgant laikui tradicijos keitėsi. Mirusiųjų atminimui kapuose pradėta deginti žvakutes. Pradėta tikėti, jog ugnis traukia vėles.
Vėlinės (arba Ilgės) šiandien yra visų mirusiųjų pagerbimo šventė, kuri yra švenčiama Lapkričio 2 dieną. Tai minėtina diena. Lietuvoje gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, uždega žvakeles. Neretai ši šventė susilieja su Lapkričio 1 diena, kai yra minima Visų šventųjų diena. Lietuvoje mirusiųjų kapai aplankomi ir Lapkričio 1 ir Lapkričio 2 dieną. Lapkričio 1 diena Lietuvoje yra nedarbo diena.
Senovės lietuvių vėlinių papročiai
Laidovių metu gyvieji rengdavosi neįprastai, siekdami kad mirusieji jų neatpažintų . Laidotuvių metu ant karsto mesdavę akmenis arba berdavę tris saujas žemės, geisdami, kad jis neužsirūstintų. Vėliau ant kapo pradėta ritinti akmenis ar statyti paminklus. Lietuvoje pagonybės laikais, kad mirusysis nepyktų, jam į karstą dėdavę įvairių namų apyvokos daiktų, papuošalų, o prie kapo kūrendavo ugnį. Gyvieji po laidotuvių puotaudavo, o naudotus indus sudaužydavo. Visos šios apeigos buvo atliekamos kapinėse, kurios būdavo vadinamos alkomis. Kiekvienas giminaitis prie savo kapavietės aukojęs dievams, o ypač perkūnui, kad jis pasiimtų mirusiųjų vėles. Taip palikdavę maisto ir vėlėms. Iš maisto vėlėms dažniausiai palikdavę sūrį ir midų.
Per Vėlines paprastai raudonai ir juodai ir juodai dažydavę kiaušinius ir nešdavę juos į kapus. Tikėdavo, jog tai atneš jiems gerą derlių. Per Vėlines buvo mėgiama susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles, dainuojamos giesmės. Šiuo metu būdavo nedirbami sunkūs darbai, stengiamasi nekelti triukšmo ir dulkių. Šis paprotys išliko ir dabar. Jeigu vėliniu metu į namus užsukdavęs nepažįstamas žmogus, o ypač kareivis, buvo tikima, jog jis yra vėlių pasiuntinys. Todėl toks svečias buvo laikomas ypatingoje pagarboje.