Šv. Hubertas- Medžiotojų globėjas 
Lapkričio trečiąją dieną Lietuvoje nuo senovės prasidėdavęs medžioklės sezonas. Ši tradicija siekia gilios senovės laikus. Pagoniškoje Lietuvoje medžioklės deivė buvusi Medeinė. Romėnai garbino medžioklės deivę Dianą, o graikai garbinę medžioklės deivę Artemidę.
Lietuvoje įsigalint krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su Šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas visoje Europoje nuo senovės yra laikomas medžiotojų globėju.
Kasi gi buvo Šv. Hubertas?
Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Tulūzos karaliaus Chariberto anūkas ir Akvitanijos kunigaikščio Bertrano vyriausias sūnus. Šv. Hubertas jaunystėje buvo aistringas medžiotojas, aistringas puotautojas ir plevėsa. Pasak legendos, būdamas jaunas jis išvykęs į medžioklę Didžiojo Penktadienio metu. Medžioklėje jis pamatęs elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Hubertas pasiruošęs sviesti savo ietį, tačiau pargriuvęs. Elnią tuomet nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų medžiotojas pamatė švytintį auksinį kryžių. Tuo metu jis išgirdęs perspėjimą ,, Hubertai, jeigu tu neatsigręši į Dievą ir nepradėsi gyventi šventai, greitu laiku pateksi į pragarą.” Nuo to laiko jaunuolis atsivertęs. Istoriniai šaltiniai teigia, jog po žmonos mirties jis atsisakęs aukštų visuomeninių titulų, perdavęs valdžią savo sūnui ir pradėjęs ruoštis kunigystei. Šv. Hubertas iš tikrųjų buvo Šv. Lamberto iš Maastrichto mokinys, buvęs jo tarnu. Kai Šv. Lambertas buvo nužudytas, Šv. Hubertas buvo paskirtas Maastrichto vyskupu. legenda pasakoja, jog sekdamas savo regėjimu jis perkėlė Šv. Lamberto palaikus į Lježo miestą ir buvo išrinktas šio miesto vyskupu. Legendos taip pat pasakoja, jog 7 metus atsiskyręs Hubertas gyvenęs Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Jis garsėjęs savo iškalba ir gerais darbais, taip pat evangelizavęs visą Ardėnų teritoriją. Neretai jis yra vadinamas Ardėnų Apaštalu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas buvo įkūręs keletą vienuolynų. Visą savo gyvenimą jis rūpinosi gamtos apsauga. Po savo mirties (727 m.) Šv. Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir palaidotas Šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro miesto. Šv. Hubertas išpranašavo savo mirties valandą ir mirė melsdamasis. Jis buvo ypač mylimas visoje viduramžių Europos teritorijoje. Jo vardu buvo pavadinti net keli kariškių ordinai. Tikima, jog Šv. Hubertas globoja medžiotojus, traperius, miško darbininkus, kailininkus, medžioklę, lankininkus, mašinistus, matematikus, optikus, metalurgus, tiksliųjų instrument gamintojus, lydytojus, šunis, ypač medžioklinius šunis. Tikima jog Šv. Hubertas saugo nuo pasiutligės, pasiutusių šunų, besikanžiojančių ir neklusnių šunų. Jo globą pasirinko Lježo ir Saint-Hubert miestai Belgijoje.
Yra iš tikrųjų žinoma, jog Šv. Hubertas išvedęs naują medžioklinių pėdsekinių šunų veislę – bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo vadinami šventojo Huberto skalikais. 1738 m. buvo įsteigtas Šv.Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui III-ajam.