Kas yra Joninių šventė? 
Joninių šventė siekia priešistorinius laikus. Tai Vasaros saulėgrąžos šventė, švenčiama kai naktis yra trumpiausia o dieną yra ilgiausia. Senovėje Lietuvoje Joninės vadintos Rasomis. Broliai latviai šią šventę vadiną Ligo. Joninių šventė tebėra švenčiama Suomijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Jos švenčiamos naktį iš Birželio 23 dienos į Birželio 24 dieną ir visą Birželio 24 dieną. Senovėje Joninių šventė būdavo švenčiama kelias dienas. Ši šventė laikyta stebuklinga, nes tikėta, jog Joninių naktų gali vykti tikri stebuklai. Kai krikščionybė pasiekė Lietuvą, šventės pavadinimas pakito. Mat Joninės sutampa su Šv. Jono Atsiskyrėlio paminėjimo diena.
Joninių tradicijos ir papročiai
Joninių dieną, tai yra Birželio 24-ąją būtinai tebesveikinami Jonai, Jonės, Janės ir Janinos. Jeigu tik yra galimybė jiems dovanojamas iš ąžuolo lapų nupintas vainikas. Joninių dieną merginos ir moterys rinkdavusios žolynus ir prausdavosi ryto rasoje. Senovėje būdavo tikima, jog ryto rasa turi stebuklingų jaunystę grąžinančių ir ligas nubaidančių galių. Žolės ir žolelės surinktos Joninių išvarkarėse ir ryte turėjusios gydyti ligas. Toks stebuklingų galių turinčių žolelių rinkimas vadintas Kupoliavimu. O surinkti žolynai vadinti Kupole. Šios žolės ne tik gydė, jomis taip pat būdavo buriama. Paprastai burdavosi jaunos netekėjusios merginos ir moterys, kurios iš surinkitos žolynų puokštės spręsdavo kokie metai jų laukia. Joninių metu merginos ir mergaitės pindavo vainikus, kuriais puošdavo ne tik savo galvas bet ir kartis. Merginų vainikai būdavo metami ant aukštos karties, tikint, jog vainikėliui užkibus , merginos laukia laimingi metai.
Joninės paprastai būdavo švenčiamos prie vandens. Jaunimas sėsdavo į gėlėmis išpuoštas valteles ir plaukiodavo vandeniu. Neretai merginos plukdydavo nupintus vainikus, stebėdamos, kad jis nenuskęstų.
Joninių naktį gamtoje vykdavę tikri stebuklai. Kaip antai skruzdėlės išnešdavusios vėdintis paslaptingą ir gydantį visas ligas Kodylą, kuris turėjo būti panašus į bičių korį. Kodylą buvo galima pamatyti ant skruzdėlyno, tačiau jis pasirodydavęs tik labai trumpą akimirksnį.
Buvo tikima, jog Joninių naktį pražysta stebuklingas paparčio žiedas. Pasiryžę jį rasti, turėjo susitaikyti su mintimi, jog jų laukia susitikimai su gausybe šį žiedą saugančių dvasių ir pabaisų. Tie, kuriems nusišypsojo laimė ir jie nuskynė paparčio žiedą tapdavo visažinančiais išminčiais.
Pagrindinis Joninių nakties atributas- Joninių laužas. Laužai būdavo kūrenami tikint, jog laužo šviesa atbaidys naktį šėlstančias piktąsias dvasias ir atstos žemyn besiritančią saulę.
Joninių laužo ugnis turėjo būti užkurta įskeliant ugnį titnagu arba trinant sauso medžio gabalėlius. Tikėta, jog ši ugnis privalo būti tyra ir nesuteršta. Laužas būdavo kraunamas pačioje gražiausioje vietoje ir kūrenamas visą naktį- iki pačios saulės patekėjimo. Jaunos poros susikabindavusios rankomis ir šokdavusios per laužą. Visą naktį būdavo dainuojama. Joninių diena neapsieidavusi be sūpavimosi ant sūpynių, vyriškų imtynių ar arklių lenktynių. Būdavo mankštinamasi tikint, jog taip pasisems naujų jėgų.
Nupintieji vainikai paprastai būdavo sudeginami Joninių lauže. Šio laužo pelenus barstydavo ant laukų, kad šie apsaugotų derlių nuo gamtos jėgų ir piktžolių.