Visi turbūt esame girdėję apie maištininką Prometėją, tačiau greičiausiai nepagalvojome, jog būtent šis mitinis herojus atitinka Vandenio charakterį. Pabandykime pasiaiškinti, kuo gi ypatingas šis mitas.
Dievų valdovas Dzeusas neypač mėgo mirtingųjų žmonių giminę, – gal dėl jų pastovaus noro kažką keisti, o gal tiesiog dėl įkyrumo. Kaip ten bebūtų, galingasis Dzeusas, norėdamas suvaldyti amžinai niurzgančius žmones, paslėpė nuo jų ugnį, – vienintelę primonę, kuri galėjo juos priartinti prie dievų.
Kažkodėl kitos dievų giminės – Titanų atstovui Prometėjui šie žmogeliai patiko. Prometėjas manė, jog turėdami dievų ugnį, žmonės taps laimingesniais. Būtent todėl šis didvyris pavogė ją iš Dzeuso ir atidavė žmonių giminei. Žinia, Dzeusas lengvai tokių dalykų nepamiršta, todėl Prometėjas ir buvo prirakintas grandine prie uolos. Kad maištininkas nepamirštų, jog visgi ne jis lemia žmonių giminės laimę,jį kasdien aplankydavo erelis, kuris lesdavo jo kepenis. Kasnąkt šios kepenys ataugdavo, neleisdamos nurimti Prometėjo skausmui. Ir ši bausmė tęsėsi tol, kol žmonių giminės didvyris Heraklis nesudaužė Prometėjo grandinių.
Jeigu pažvelgsime atidžiau, pamatysime, jog Prometėjas pasielgė kaip kiekvienas Vandenis, įžvelgiantis naudą ugnyje. Ši ugnis galėjo apšviesti, sušildyti ir pamaitinti neišprususių žmonių giminę ir taip padėti išsiskleisti dieviškajam Žmonijos pradui. Tačiau kaina, kurią Prometėjas sumokėjo už šią dovaną, taip pat atitinka Vandenio ženklą. Už viską , ko jis besiektų- šlovės, žinių, kūrybinės laisvės ar tiesiog asmeninės gerovės, Vandenis sumokės su kaupu. Gamta jam neatleidžia už paslapčių išdavimą, o galingieji dievai nubaudžia, jeigu jis pamiršta, jog jis pats priklauso jų ratui.
Šio mito atspindį matome ir legendoje apie Adomą ir Ievą, kurie išdrįso paragauti uždraustojo žinių vaisiaus, norėdami susilyginti su savo sutvėrėju. Čia gundytojas elgėsi kaip maištininkas Prometėjas, aiškindamas, jog įgytos žinios yra vertesnės už aklą tikėjimą. Vandenis niekada aklai nepasitikės ar priims ką nors už gryną pinigą. Jis nekantriai nuvers savo viršininką, nes yra įsitikinęs, jog niekas neturi teisės jam priekaištauti. Ir, jeigu gyvenimas privers, jis taps maištininku, kad galėų paminti tuos, kurie jam trukdo.
Vienok, širdies gilumoje Vandenis yra amžinai užsiėmęs mokslininkas, siekiantis įminti, kaipgi iš tikro sudarytas šis pasaulis. Ir neretai šis mokslininkas neįvertina savo veiksmų pasekmių. Neretas Vandenis peržengia leistinas ribas ir susilaukia griežto atpildo- niekad neapleidžiančio kaltės jausmo. Taip yra todėl, kad šio ženklo atstovas mėgsta ir vertina tvarką. O visi įstatymai remiasi tvarka ir supratimu.
Vandenį valdo dvi planetos- Saturnas ir Uranas. Ir abi šios planetos įtakoja jo mąstymo būdą. Saturnas- tvarkos ir struktūrų kūrėjas, įkvepia Vandenį visur siekti tvarkos, teisingumo bei gerbti tradicijas. Būtent todėl neretas Vandenis yra užsispyręs ir ginantis įprastą bei nusistovėjusią tvarką bei elgesio normas.
Kita planeta- Uranas, priešingai, skatina išradingumą, maištingumą, laisvės troškimą bei paslapčių ieškojimus. Ši planeta simbolizuoja Vandenio siekį kautis prieš visus autoritetus, griaunant visas kliūtis ir jam trukdančias tradicijas. Todėl neretas Vandenis elgiasi būtent taip, triuškindamas visus, varžančius jo asmeninę laisvę.
Būtent todėl, jog jis pastoviai draskomas dviejų prieštaringų paskatų, suprasti ar įvertinti Vandenį beveik neįmanoma.
Apei šio ženklo charakterį primena ir mitas apie Pandoros skrynią. Būtent ši Vandenė, vedina godulio ar tuščio smalsumo atidarė kupiną ydų ir bėdų skrynią, taip pasmerkdama Žmoniją amžinoms kančioms. Šis mitas aiškiai leidžia suprasti, jog nežabojamas smalsumas ir atsakomybės stoka gali sulaukti labai sunkaus atpildo. Tačiau koks maištingas bebūtų Vandenis, širdies gilumoje jis- didysis optimistas,visada atjaučiantis ir siekiantis padėti. Būtent todėl šio ženklo atstovai dažnai sutinkami politikų, išradėjų ar tiesiog didvyrių gretose. Jie visada vertina kiekvieno asmens laisvę, stengdamiesi pagerinti kiekvieno kenčiančiojo būklę.