Vaižgantas 
Lapkričio 5 dieną yra minimas senovės lietuvių dievas Vaižgantas. Šis dievas pradžioje buvęs linų ir kanapių dievybe, vėliau pradėta tikėti, jog jis globojęs ir skatinęs visos augmenijos augimą ir derlių.
Vaižgantui būdavo aukojama vėlų rudenį, trečią dieną po Ilgių, tai yra lapkričio 5-ąją. Tuo metu laukų darbai jau būdavę nudirbti o derlius nuimtas, Vaižgantą pagerbdavo susirinkę visos kaimo merginos. Kreipiantis į dievybę, viena iš merginų stovėdavo ant suolo ar kėdės. Paprastai maldą dievui kalbėdavo aukščiausio ūgio mergina. Mergina turėjo būti atsistojusi viena koja ant kėdės ar suolo, o dešinėje rankoje laikyti ąsotį. Sukalbėjusi maldą , mergina žemėn nuliedavo iš ąsočio alaus ir iš sijono sterblės numesdavo duonos ar paberdavusi paplotėlių, senoviškai vadinamų „sykies“. Buvo tikima, jog jei mergina tvirtai išstovi visos maldos metu, tai kitąmet bus geras derlius. Jeigu ji neištveria – susiūbuoja, pasiremia kita koja, tai reikšdavo, jog derliui gresia pavojus. Lietuvių archeomitologė Marija Gimbutienė manė, jog Važgantas iš tikrųjų ir esąs Rūpintojėlis, arba tautosakoje minima „lino mūka. Vaižganto simboliu gali būt laikomas taip vadinamas lininas, tai yra stiebeliais suaugę du linai.
Vaižganto, linų ir kanapių dievo vardą slapyvardžiu taip pat pasirinko lietuvių literatūros klasikas, rašytojas ir kunigas, kanauninkas Juozas Tumas – Vaižgantas.