Mitas ir Jautis
Beveik visu tautų pasakose ar mituose rasime istorijų apie jaučius. Tai nenuostabu, nes Jautis beveik 2000 metu (apytiksliai tarp 4000 ir 2000 a. pr. Kr.) buvo pagrindinis religijos simbolis. Visose pagoniškosiose to laikotarpio religijose tiek Jautis,tiek Karvė simbolizavo Žemės vaisingumą. Šie tikėjimai sutapo ir su Tarpupio civilizacijos klestėjimu.
Plačiausiai paplitęs iš šių mitų yra pasakojimas apie Tesėją ir Minotaurą. Tai labai sudėtingas mitas, pasakojantis apie sudetingą Jaucių vidinę kelione.
Kretos valdovas karalius Minas augino stebuklingų jaučių, priklausančių Dievui Poseidonui bandą.
Jis pažadėjo šiam dievui ypatingai gražų baltą jautį mainais už galimybę karaliauti jūrose. Dievui pasiulymas patiko ir Kreta suklestėjo.
Taciau karalius Minas buvo gobšus ir pavydus ( o tai problema, su kuria susiduria dauguma Jaučių), ir atėjus laikui paaukoti žadėtąją auką, jis sugudravo, pasilikdamas gražųjį jautį sau, o dievui paaukojo prastesnį. Poseidonas užsirūstino ir, norėdamas atsikeršyti, pasikvietė Afroditę į pagalbą. Afroditė sukėlė Mino žmonai Pasifajai geismą siekti šio nuostabaus ir balto jaučio ( čia patebime dar vieną Jaučių savybę -nevaldomus geidulius). Pasifaja įpareigojo Dedalą sukurti medinę karvę, kurioje ji pasislėpė, norėdama pasimylėti su jaučiu.Po šios sueities gimė baisusis Minotauras, turintis žmogaus kūną ir jaučio galvą, bei mintantis žmogiena.
Kaip matome, Minotauras yra nevaldomo ir siautėjančio jaučio simbolis. Turėdamas jaučio galvą ir žmogaus kūną jis visiškai nesugeba suvaldyti savo aistrų ir potraukių. Norėdamas paslėpti savo gėdą, karalius Minas uždarė šią pabaisą į labirintą, kuris buvo toks klaidus, jog Minotauras tiesiog negalėjo iš ten ištrūkti. Norėdamas pasotinti nesutramdomą sūnų, karalius į labirintą reguliariai įmesdavo abieju lyčių jaunuolius iš Kretai pavaldžių salų .
Tesėjas, Atėnų karaliaus sūnus pats pasisiūlė į tokį jaunuolių būrį, svajodamas nugalėti pabaisą . Padedamas Ariadnės, padovanojusios stebuklingą siūlų kamuolį, jis sugebėjo ne tik nepasiklysti klaidžiame požemyje, bet ir nudobti pabaisą su čia pat rasta ietimi. Įvykdę s šį žygdarbį, jis vedė Kretos karaliaus dukterį ir tapo naujuoju jos valdovu.
Pažvelgę giliau pastebėsime, jog tiek Tesėjo, tiek Minotauro paveikslai yra to paties Jaučio skirtingi atspindžiai. Kiekviename Jautyje kaunasi herojiškasis -žmogiskasis ir gyvuliškasis, pasiduodantis akliems impulsams, pradai. Troškimai yra ta jėga, kuri stumia bet kurį Jautį į priekį. Jaučiui visai nesvarbu, ko jis trokšta -pasitenkinimo,maisto, gėrimo, statuso, pinigų ar bet ko, ko tik gali užsigeisti žmogus. Jeigu Taurą apėmė kažkoks geismas – jokios kliūtys jam nebus baisios.J is panasus į garo katilą, kurį reikia gerai įkaitinti, kol jis suvokia ko trokšta iš tikrųjų. Tačiau susikaupus garui, niekas šioje žemėje jo nesustabdys. Vienintelis būdas jį suvaldyti , tai suvaldyti jo troškimus, nes kitaip pats Jautis taps nevaldomas. Ir žinoma, reikia stengtis, kad jo troškimas nebūtų iš tų, kurie būdingi kanibalams.
Reikia paminėti, jog Tesejui pavyko tik todėl, kad jis turėjo stebuklingą siūlų kamuolį. Šis kamuolys simbolizuoja planą ir tikslą. Įprastai Jautis aklai klaidžiotų labirintu, nes jis nepasižymi didele intuicija, del ko lengvai šiame požemyje ir pasiklystų. Tačiau turčdamas tikslą ir planą, jis lengvai suranda tai, ko ieško. Labirintą galime taip pat traktuoti kaip žmogiskųjų emocijų, kankinančių visus Jaučius simbolį. Jaučiai mėgsta paprastumą. Jie nesupranta ir nemėsta vingiį, pusšešėlių, dviprasmybių bei niuansų. Jie taip pat nelinkę daryti išvadų, kas juos dažnai pasmerkia klaidžioti žmogiškųjų ryšių ir savo emocijų labirintuose. Jiems būtinas tas stebuklingasis siūlas, galintis parodyti ir paaiskinti kelią. Turėdami tokį siūlą , jie taps nenugalimais.
Jautį mini ir dar vienas mitas, kuris nėra taip išgarsintas. Jis pasakoja apie Jaučių gabumus ir jėgą. Tesėjas ir Minotauras apibūdiną vieną iš pagrindinių Jaučio gyvenimo problemų. Tačiau yra ir Hefaistas (Vulkanas), atspindintis požeminę Jaučio gyvenimo pusę. Mituose Hefaistas (Vulkanas) yra Afroditės (Veneros) vyras. Jis dieviškasis amatininkas, statytojas ir darbininkas. Jis gyvena, dirba ir kuria ugnikalnio širdyje, sukurdamas viską, ko reikia Olimpo gyventojams. Tai Hefaistas suūrė Dzeuso perkūnsvaidį, Hermio (Merkurijaus) šalmą bei sparnuotuosius sandalus ir Atėnės (Minervos) stebuklingąjį skydą. Visi Olimpo Dievai buvo skolingi Hefaistui, iš kur ir kilo jo galybė. Jis yra alchemikas iš žemės gelmėse rastų žaliavų kuriantis auksą ir prabangą. Tai nepailstantis darbininkas, kurio jėga glūdi pečiuose ir rankose. Hefaistas atspindi Jaučio kūrybiškąsias galias, kurias išlavinus ir nukreipus teisinga kryptimi sukuriami šedevrai. Žinoma, pirmiausia tokiam Jaučiui turi įgelti bitė, primenanti, jog šioje Žemėje jis užgimė ne vien tik tam, kad rupšnotų žalią žolytę. Tada jam reikia išvaikyti kitus Jaučius iš šalia esančios ganyklos. Kiekvieno Jaučio širdyje glūdi noras sukurti kažką naudingo ir apčiuopiamo, kad galėtį pateisinti savo gyvenimą. Kol toks noras jam nekyla ir Jautis nepradeda iš tikro dirbti, jo gyvenimas tęsiasi amžinoje pasyvaus letargo būsenoje. Tokiu atveju jis dažnai priklauso nuo kitų, ir pažadinti jį veiklai reikia ypatingų pastangų. Tačiau tikroji jo prigimtis visgi glūdi giliai, ugnikalnio gelmėse ir tik toks atkaklus Jautis tampa vertu sąjungos su grožio deive.