Šventos Kūčios 
Gruodžio 22 d. pas mus būna trumpiausias šviesusis paros metas, nes Šiaurės ašigalis tuo metu yra labiausiai atitolęs nuo Saulės. Nuo gruodžio 25-osios Saulė tarsi vėl ima kilti aukštyn į dangaus skliautą. Šis Saulės virsmo taškas vadinamas saulės grąža arba saulėgrąža. Kaip tik tuo metu švenčiame vieną iš paslaptingiausių metų švenčių – Šv. Kalėdas.
Kas yra Šv. Kūčių šventė?
Kūčios tai senovinė šventė, pasiekusi mus iš pagonybės laikų. Ši šventėyra sutampa ir su krikščioniškąja švente – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis.
Senovėje Kūčioms buvo skiriama ypač didelė reikšmė. Namai turėjo būti švarūs, taikomasi su kaimynais ir giminėmis, buvo visiems linkima gero ateinančiais metais. Senovėje būdavo švenčiamos ir Šv. Kūčios ir Šv. Kalėdos. O laikotarpis iki Trijų Karalių buvo vadinamas šventvakariais.
Ką reiškia žodis “Kūčios”?
Šis žodis iš tiesų nėra lietuviškos kilmės. Anto kalbininko K. Būgos, jis mys yra pasiekęs tik XIII amžiuje iš senovės graikų ir atkeliavęs per senovės slavų kraštus. Lietuviškas žodis “kūčia” ir graikų kalbos žodis žodis „kukkia“ reiškia senovinio patiekalo pavadinimą. Šis patiekalas buvo gaminamas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi. Jis turėjo savitą paskirtį- kūčia buvo skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai patiekalas auka, kuris paprastai būdavo suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai buvo svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma.
Kaip pasirengiama Šv. Kūčioms?
Kūčiių dieną būdavo pasirengiama Šv. Kalėdų metui. Buvo tvarkomi namai, ruošiami šventiniai valgiai. Tvarkomi namai, kiemas, kūrenama pirtis, apraišiojamos obelys. Kai kuriose Lietuvos vietose kur tą vakarą obelys būdavo aprišamos viena šiaudų grįžte, kriaušės – dviem, ir visi vaismedžiai gerokai papurtomi.
Prie Kūčių stalo visi turėjo susirtinkti švarūs, todėl būtinai maudydavosi, persirengdavo švariais marškiniais.
Šv. Kūčių dieną būdavo laikomasi sauso pasninko, tad tiek vaikai, tiek suaugusieji dažniausiai gaudavo tik šutintų žirnių. Prie Kūčių stalo būdavo sėdama ne anksčiau kaip užteka Vakarinė žvaigždė.
Kūčių vakaro patiekalai taip pat būdavo ypatingi. Vienas iš svarbiausių patiekalų- aguonų arba kanapių pienas. Aguonų pienas – tai medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo yra užpilamos mediniu grūstuvu sutrintos aguonos. Į šį gėrimą paprastai merkiami smulkūs neraugintos kvietinės tešlos džiūvėsėliai, vadinami prėskučiais, šližikais arba kūčiukais. Tai irgi tik Kūčių valgis. Aguonų trynimas senovėje būdavo vyrų darbas.
Kaip būdavo ruošiamas Kūčių stalas?
Kūčių stalas visada būdavo dengiamas balta linine staltiese. Po ja tradiciškai paklojama sauso šieno. Taip prisimenant, jog Kūdikėlis Jėzus buvęs paguldytas prakartėlėje ant šieno. Po stalu dar būdavo pametamas nekultų kviečių pėdas, kitur- , arklio pavalkai arba apynasris, simbolizuojantis gyvulių dalyvavimą puotoje.
Prie Kūčių stalo visada sėsdavo lyginis valgytojų skaičius, todėl jeigu toks skaičius nesusidarydavo, kviesdavosi prie stalo ir neturtingą bešeimį, kad būtų lyginis skaičius. Jei tais matais kas nors iš šeimos būdavo miręs, prie stalo namiškiai jam palikdavo tuščią vietą ir padėdavo šaukštą.
Buvo tikima, jog prie Kūčių stalo susirinkdavo ne tik gyvieji, bet ir šeimos mirusieji. Į šią vakarienę tradiciniais žodžiais „ateikit kūčių“vyriausias šeimos vyriškis – senelis ar tėvas – išėjęs į lauką, kviesdavo protėvių vėles, šaltį, vėją ir bites. Bitėms paprastai šalia avilio padėdavo s aguonpienio ir pastuksendavo į avilį.
Kūčių metu buvo nevalia pykti. Prieš Kūčias visi būtinai susitaikydavo. Iki Kūčių paprastai būdavo stengiamasi grąžinti visas skolas.
Kiek gi iš tikro patiekalų buvo ant Kūčių stalo?
Žiloje senovėje per Kūčių vakarienę ant stalo turėjo puikuotis 9 patiekalai. Tai, ko gero, atitiko devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Vėlesniais laikais būdavo stengiamasi patiekti 12 patiekalų, turint galvoje 12 metų mėnesių. Kodėl? Ši vakarienė – tai padėka Dievui (senovėje – dievams) už praėjusius metus ir už jo suteiktą globą.
Dabar Kūčių vakarienė būdinai pradedama nuo kalėdaičio laužymo. Kalėdaitis yra šeimos santarvės simbolis. Senovėje būdavo laužomas ruginės duonos kepalėlis, vadinamoji Kūčių duona. Senovėje šią duoną arba kūčiukus tris kartus nešdavę apie trobą, toks simbolizavo giminės protėvį, nešantį palaimą savo palikuonims.
Valgyti Kūčias pradėdavę tik visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus. Kai tėvas sukalbėdavo maldą, palinkėdavo visiems gerų ateinančių metų ir padalydavo kalėdaitį. Valgant visada būdavo prisimenami besibaigiantys metai, visi geri ir blogi įvykiai.
Kūčių vakaras buvo laikomas stebuklingu
Šis vakaras apipintas gausiais paprošiais. Būdavo buriama, spėjama ateitis. Pavyzdžiui šeimininkas su šeimininke per pusę turėjo suvalgyti obuolį, kad kitais metais gerai sektųsi ūkininkauti.
Kad vasarą ganomi gyvuliai nesiskirstytų, pavakarieniavus šeimininkė juosta surišdavusi į draugę šaukštus, šluotą, botagą ir piemenį.
Šiaurės Lietuvoje po kūčių vakarienės ant vaikų dar buvo beriami grūdaiTai seniau atlikdavo tik šeimos motina. Tikėta, kad tas vaikas, ant kurio beriant daugiau grūdų užkris, bus išmintingesnis ir sveikesnis.
Buvo tikima, jog Kūčių vidurnaktį gyvuliai tvarte prabyla, o visuose šuliniuose vanduo vienai akimirkai gryniausiu vynu pavirsta, plačiau nebus kalbama. Tik paminėsime, kad buvo tikima, jog šie stebuklai įvyksta Kūdikėlio Jėzaus gimimo metu.
Apeiginių patiekalų likučiai Kalėdų rytą būdavo padalijami gyvuliams. Kadangi senovės indoeuropiečių vaizdiniuose mirusieji tapatinami su gyvuliais, kurie ganosi rojaus pievose, tai aišku, kad ir mūsų protėviai tikėjo, jog dalijasi šventosios vakarienės patiekalus su mirusiaisiais. Tikėta, jog šis ritualas kitais metais apsaugos gyvulius nuo negalavimų.
Beveik visuose namuose tęsiama tradicija, pavalgius kūčias, traukti iš po staltiesės šieno stiebelį. Ilgesnį išsitraukusysis tarėsi ilgiau gyvensiąs. Tačiau jeigu stiebelį ištraukdavo mergina, tai reiškėjo, jog jos daliai sėti linai augs geriau.
Buvo tikima, jog , jei Kūčių vakare pavogsi kaimyno tvarte iš arklių ėdžių pašaro, tai kaimyno arkliai nusilps, o tavieji bus sveiki ir stiprūs. Tą naktį pavogus apynojų – stiebą, ant kurio apynių virkščios vyniojasi, apyniai gerai užderėsią.
Jaunimo burtai
Kūčių vakaro burtai dažniausiai yra tai merginų ir vaikinų siekimas sužinoti savo ateitį. Tarp tų būrimų daug prietarų beti yra ir magijos elementų.
Merginos traukdavo iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikys ilgesnis, ta greičiau ištekės. O jeigu visą saują išpešė, skaičiuodavo– pora ar liekas.
Sudėdavę vyriškus ir moteriškus batus į sietą, paskui nežiūrėdami turėdavo griebti. Jei mergina sugriebė vyrišką – ištekės, jei moterišką – ne.
Skaičiuodavę iš dubens pasisemtų šližikų, žirnių arba riešutų saują: jei išeina po porą, sueis į porą, jei pasilieka vienas, kitais metais dar teks pagyventi vieniems.
Buvo tikima, jog būsimą jaunikiį buvo galima susapnuoti, jeigu kitiems namiškiams sumigus po kūčių, pasidarius tokį mišinį – nuopirštis druskos, nuopirštis miltų, tiek pat pipirų, tiek pat cukraus ir vandens. Šią tešlą reikėję suvalgyti ir atsigulti ne į lovą, o prie pirkios slenksčio, ten, kur dvasios vaikščioja.
Po Kūčių vakarienės budavo liejamas tirpintas vaškas ar švinas, ir pagal gautas figūrėles spėjama ateitis. Taip pat po vakarienės buvo šluojama pirkia, sąšlavos prijuostėje nešamos ant kryžkelės. Ten papylus, reikėdavę klausytis, kuriam krašte išgirsi šunų lojimą. Kur garsiau sulos, iš ten piršliai atvažiuos.
Kūčių vakarą po kaimus su triukšmu būdavo valkiojama kaladė (blukis), kurią paskui kryžkelėje sudeginta. Kaladės valkiotojai buvo vadinami blukvilkiais, o Kūčios – bluko vakaru. Kaladė turėjusi apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių.
Na, o šiandien lietuviai Kūčių naktį ieško Kalėdų Senio dovanų po eglute.