Šventas Martynas iš Turo 
Šv. Martynas gyveno IV amžiuje Prancūzijoje, Turo mieste. Jis gimė Panonijoje (dabartinėje Vengrijoje). Šv. Martyno tėvai buvo pagonys. Jo tėvas buvo Romos armijos karininkas ir tribūnas. Būdamas 15 metų jis tapo kareiviu ir tarnavo imperatoriškosios Romos asmeninių sargybinių būryje, kuris karo veiksmuose dalyvaudavo labai retai. Vėliau jis buvo paskirtas Galijos kavalerijos garnizono karininku. Būdamas 18 metų Šv. Martynas priėmė Krikštą ir pradėjo gyventi šventuolišką gyvenimą. Legenda pasakoja, jog kartą jis būdamas Amjene, jis sutiko elgetą. Kadangi jis pats nieko neturėjo, tik sunkų savo karininko apsiaustą, šį ir atidavęs elgetai.Vėliau Šv. Martyną aplankęs regėjimas, kuriame jis pamatęs Kristų dėvintį šį apsiaustą.
Kartą prieš pat mūšį Šv. Martynas paskelbė, jog jo tikėjimas neleidžia kariauti. Dėl tokio savo poelgio jis buvo įkalintas, apkaltintas išdavyste ir buvo nutarta pastatyti jį pirmosiose kariaunos gretose. Tačiau įvyko stebuklas. Įsiveržėliai pradėjo siekti taikos ir mūšis taip ir neįvyko. Šv. Martynas buvo atleistas iš karinės tarnybos ir tapo Šv. Hilarijaus mokiniu.
Legenda pasakoja, jog kartą jis vykęs į Lombardiją aplankyti savo tėvų. Kalnuose jį užklupę plėšikai, kuriuos jis atvertęs į tikėjimą. Šventasis Martynas garsėjo savo gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa bei bažnyčių statybomis. Paveiksluose jis paprastai yra vaizduojamas kaip kareivis, atiduodantis elgetai savo apsiaustą. Šv. Martynas buvęs Turo miesto vyskupu ir artimai bandravęs su Šv. Liborijumi, Le Mano vyskupu.
XVI amžiuje pradėjus plisti Protestantizmui, Šv. Martyno vardas buvo pradėtas suprasti kaip M. Liuterio vardas.
Šv. Martynas yra minimas Lapkričio 11 dieną.
Apie vardo Martynas reikšmę daugiau skaitykite čia
Tradicijos
Viduramžių Europoje, įskaitant ir Lietuvą Šv. Martyno diena buvo laikoma paskutine mokesčių mokėjimo diena. Pavyzdžiui, XVI amžiuje Lietuvos karčemininkai per Šv. Martyną turėdavę sumokėti karčemos laikymo mokestį. XVII amžiaus Lietuvoje palivarkai būdavo išnuomojami nuo Šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos.
Dar XX a. pradžioje yra užfiksuota, jog Klaipėdos krašte per Šv. Martyną baigdavosi žemės ūkio samdinių samdos laikas. Šią dieną su visais samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kituose Europos kraštuose. Taip Austrijoje šią dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose.
Vokietijoje Šv. Martyno dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį. Gali būti, jog šiuo laikotarpiu gyvuliai buvo skerdžiami ir kitur, nes, pavyzdžiui, Suomijoje yra paprotys Šv. Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje kraujiniai vėdarai būdavo kepami irgi tik per skerstuves.
Žemaitijoje per Šv. Martyną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo kokia bus žiema. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai buvo laikoma, jog žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta. Tačiau jeigu kaulas galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta. Serbijoje taip pat šių dienų išlikęs paprotys per Šv. Martyną valgyti keptą žąsį.
Senovėje buvo tikima, kad Šv. Martyno dienos orai pranašauja orus per Šv. Kalėdas. Yra išlikusios patarlės:
„Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“
„Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio“. Tikėta, kad jeigu lapkričio 11-ąją yra giedra, tai būsianti labai šalta žiema.
Kėdainių apylinkių merginos, norėdamos susapnuoti savo būsimą vyrą, Šv.. Martyno išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo ir taip išpasninkavusios eidavo miegoti. Kalbėta, jog jaunikis tikrai prisisapnuodavęs.
Etnokultūrinis paveldas byloja, jog jog būtent per Šv. Martyną piemenys, nesulaukdami pirmojo sniego, vesdavę baltą ožį aplink baltą beržą, taip tikėdamiesi sulaukti ganiavos pabaigos.