Šaulys ir Mitas
Žymiausias senųjų mitų kentauras buvo Chironas. Jis buvo kentaurų giminės karalius – pusiau arklys, pusiau žmogus. Kentaurų giminė gyveno Treiso (Thrace) miškuose – kalnuotoje Graikijos dalyje. Jis garsėjo savo išmintimi ir žiniomis apie žmones bei jų prigimtį. Graikijos karaliai siųsdavo pas šį laukinį žmogu savo sūnus , kad jis paruoštų jaunuolius princų vertam gyvenimui. Chironas buvo Mokytojas, Išminčius ir Filosofas. Jis buvo keistas ir paslaptingas, nes iš š ios keistos žvėries ir žmogaus sąjungos gauta išmintis leido jam pažinti gyvuliškąsias prigimties jėgas ir trukdė susitapatinti su žmonių gimine. Jis per daug žinojo ir per daug patyrė per netrumpą savo gyvenimą. Vienas iš pasakojimų apie Chironą mini nuodingą strėlę , sužeidusią šį išmincių. Dievai, įvertinę jo išmintį suteikė jam amžino gyvenimo dovaną. Todel Chironas negalėjo mirti.Taciau žaizdos užgydyti jis taip pat negalėjo, nes nuodai buvo paimti iš nuodingos gyvatės.
Taip Chironas tapo sužeisto gydytojo simboliu. Tai išminčius, kuris pažino skausmo prigimtį. Visą savo gyvenimą jis skiria gydymo menui ir magijai, tačiau pats išsigydyti negali.
Tokia tragiška ir kilni būtybė atspindi Šaulio paveikslą. Ir taip yra ne todėl, kad pats Šaulys yra tragiška figūra. Šaulys kaip ir Chironas yra didysis optimistas. Tačiau jo žaizda ir yra tas barjeras skiriantis dvi puses – Dieviškąją ir Mirtingąją. Pažvelkime giliau. Šaulys apdovanotas gilia intuicija ir geba įžvelgti daugelio paslapčių esmę. Jo pojūčiai gilūs, bet ne visada pilnai išreikšti. Ir jis dažnai negali aiškiai išreikšti savo nuojautos. Šaulys žino, kad gyvenimo prigimtis yra Dieviška, ir kad jo skiriamos pamokos visų pirma reikalauja dvasinio augimo. Giliai širdyje jausdamas stebuklingą jo prasmę, Šaulys lygiai taip pat jaučia kūno galimybių ribotumą. Tikroji į akis jam krentanti realybė yra per daug materiali ir netobula, kad atitiktų tai, ko jis trokš ta giliai širdyje. Tai ir yra slaptoji Šaulio žaizda. Jis dažnai stengiasi ją nuslėpti ir pasiduoda pagundai šokti iš vieno malonumo į kitą , vien tik tam, kad nereikėtų sustoti ir pažvelgti giliau, jaučiant dvasinį skausmą. Dauguma Šaulių vos įžengę į savo namus tuoj pat įjungia Tv ar Radiją, puola skambinti draugams – ir visa tai tik tam, kad nereiketų pasilikti vieniems. Šaulys galintis ramiai pasitikti gyvenimo iššūkius ir atsiduoti refleksijai, sutinkamas retai. Tačiau jeigu jam tai pavyksta, jis tampa sužeistuoju Gydytoju, nes išmoko atjausti. Atjauta ir yra ta savybė, kurios naivus ir nepatyręs Šaulys turi siekti. Jis taip pat yra vienintelis ženklas, kuriam duota suprasti žmogiškosios prigimties, besiblaškančios tarp Dieviškojo ir Žmogiškojo pradų, dualumą .