Liūtas ir Mitas
Labiausiai atspindintis Liūto charakterį mitas – viduramžių legenda apie Parsivalį. Šios legendos šaknys siekia ikikrikščioniškuosius Germanų ir Keltų laikus. Parsivalis yra herojus, kuris savo gyvenimą paskyrė savojo „aš“ ieškojimams, kas puikiai atspindi vidinę Liūto nuostatą. Jaunuolis augo miškuose, saugomas tik savo motinos, kuri nedrįso atskleisti sūnui jo tikrosios kilmės iš baimės, jog šis išeis į platųjį pasaulį. Todėl Parsivalis užaugo girioje naiviai tikėdamas, jog giria ir yra tikroji jo vieta. Deja tai tęsėsi tik tol, kol pro girą neprajoj0 kunigaikštis su savo svita. Jaunuoliui užteko keletos akimirkų ir nereikšmingo pokalbio, kad užsidegtų noru tapti tokiu pat garbingu riteriu kaip ir miško svečiai. Pasidirbinęs medinį skydą jis paliko girią, nekreipdamas dėmesio į motinos sielvartą ir atkalbinėjimus.
Čia vertėtų prisiminti, jog Liūtai dažnai betėviai arba sunkiai bendrauja su savo tėvais. Jiems būtinas gilus ryšys su tikruoju Tėvu arba savąja savastimi. Būtent todėl jie dažnai pasiduoda vidiniam raginimui ieškoti pavojingos bet žėrinčios ateities. Dar dažniau Liūtas pasipriešina nusistovėjusioms normoms, kad galėtų pasiekti tai ko trokšta. Nesvarbu, kokioje socialinėje terpėje jis atsidurtų, – Liūto tikslas visada bus tapti geresniu, turtingesniu ar didesniu nei jis yra dabar.
Parsivalio kelionė nebuvo lengva, ir po daugybės išbandymų klajodamas giria jis išvydo stebuklingą regėjimą. Jaunuolis atsidūrė stebuklingoje pilyje, kur jį supo auksas ir prabanga. Čia jis regi seną sergantį karalių , kurio kirkšnyje styro apnuodyta ietis ir karalius bando ją ištraukti. Į paslaptingą menę įeina nuostabaus grožio moteris, nešina padėklu ant kurio puikuojasi žibantis kardas ir stebuklinga taurė. Jaunuolis tarsi suakmenėja stebėdamas šiuos įvykius, ir nedrįsta ištarti nei žodžio. Jis tyli, nes jį auklėjusi motina neleido uždavinėti klausimų prašalaičiams, – o šie žmonės buvo visiškai jam svetimi. Galop Parsivalį pažadino rūstus balsas, pranešantis , jog jaunuolis ką tik prarado šansą išgelbėti nuo mirties senąjį karalių ir laimėti stebuklingąjį Gralį bei vesti Gralio mergelę. Visa tai įvyko tik todėl, jog drovusis vaikinas neišdrįso užduoti vienintelio klausimo: – Ka visa tai reiškia?
Parsivalis prabudo sukrėstas po stebuklingo sapno. Vienišas ir apleistas, suvokęs savo nemokšiškumą, jis nutarė klajoti tol, kol suras Gralio pilį ir išgelbės senąjį karalių. Taip jis praklajojo dvidešimt metų, stiprėdamas ir tvirtėdamas. Galiausiai jam pavyko surasti stebuklingą pilį ir išgirsti iš senojo karaliaus, jog būtent jis yra mylimas karaliaus sūnus ir paveldėtojas.Taip Parsivalis tapo amžinojo gyvenimo taurės sergėtoju.
Ši legenda puikiai atspindi Liūto gyvenimo variklį. Liūtas pastoviai klausia: – Kas aš esu? Kodėl aš gyvenu būtent taip? Ką reiškia mano gyvenimas? Ši vidinė Liūto gyvenimo klajonė dažnai jam pačiam sunkiai suprantama. Jaunas ir aršus pasipūtęs Liūtas dažnai yra tik jauniklis, kuris dar nieko nepraradęs. Tuo tarpu senas ir patyręs Liūtas dažnai būna praradęs savo svajones ir siekia dar kartą įrodyti, jog jis gali pasiekti savo. Reiktų pabrėžti, jog to jis siekia ne norėdamas kažkuo pasipuikuoti prieš žioplių minią, bet genamas vidinio poreikio pažinti save ir savo galimybes. Įdomu tai, jog tas Liūtas, kuriam pakanka drąsos leistis į tokią kelionę, kelionės pabaigoje atranda tik save. Visą aplinkinį pasaulį jis supranta tik santykyje su savimi ir savo asmeniniais išgyvenimais. Jokia pašalinė jėga neprivers Liūto atsisakyti savo interesų ir pažvelgti į situaciją iš šalies. Iš tikrųjų gyvenimas jam tiek ir teegzistuoja, kiek Liūtas gali jaustis esančiu jo centre. Ne visi Zodiako ženklai tą lengvai pakenčia, tačiau Liūtui tai nė motais. Jis privalo būti matomas ir vertinamas, kad galėtų jaustis pilnatvėje. Neretas Liūtas visą gyvenimą praleidžia ieškodamas šlovės ir pripažinimo, tačiau tik vienetai supranta, jog ne jie yra visatos centras, Tik nugalėjęs saov išdidumą toks Liūtas tampa tikru aplinkos valdovu.