Ožio diena 
Dabar minima Lapkričio 12 dieną. Ši diena laikoma paskutine rudens švente.
Lapkričio 11 diena buvo vadinama Šventojo Martyno dieną. Ši diena įprastai buvo laikoma ganiavos pabaigtuvių diena. Tą dieną būdavo baigiami lauko darbai, į tvartus suvaromi gyvuliai. Nustojama dirbti Žemė ir ji paliekama žiemos poilsiui. Iki šios dienos būdavo privalu reikia atsiskaityti su samdiniais, kerdžiumi, kaimo malūnininku, kalviu, atiduoti skolas, atpilti javų, sumokėti mokesčius. Tą dieną tradiciškai būdavo Išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Senovėje lietuviai šią dieną arba Lapkričio 12-ąją taip pat šventė Ožio šventę, kuri buvo Žiemos šauktuvės ir ritualinės rudens palydos. Ožio diena piemenims buvp labai svarbi, nes prisnigus piemenėliams prasidėdavo savotiškos atostogos, kaie nebereikėjo tęsti ganiavos, jiems būdavo leidžiama pailsėti.
Kaip buvo švenčiama Ožio diena?
Pamiškėje paprastai piemenys išsirinkdavo patį storiausią ir balčiausią beržą. Netoli šio medžio būdavo sukuriamas laužas, tartum žiemos dievams ką aukotų.
Kad greičiau pasnigtų, piemenys aplink beržą tris kartus apvesdavo baltą ožką. Baltas beržas ir balta ožka turėdavę simbolizuoti sniegą,. Mažiausią piemenuką užsodindavo raitą ant ožkos. . Vesdami ožką aplink beržą sakydavę žodžius: „Sniegas, sniegelis, sniegutis“ ir plakdavę ožkai per šonus. Jei ožka subliauna, buvo spėjama ar greit snigs. Vedamai ožkai taip pat buvo stebimos akys: Jei ožka žiūri į šiaurę – snigs, žiema greitai ateis, jei į pietus – dar nebus žiemos, jei akys ašaroja – ji nuoširdžiai prašė žiemos, jei ne – dar teks ganyti . Piemenukai taip pat žaisdavę žaidimą „oželį“, kurio metu prie galvos pridėję pirštus „baidydavosi“, erzindavo vienas kitą. Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis. Jie būdavę vaišinami kopūstais ir morkomis. Ožio dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių. Baltas ožys turėdavęs tapti tarpininku tarp dieviškojo pasaulio ir žemiškojo. Buvo tikima, jog jis galįs priartinti žiemą ir savo elgesiu išduoti apie ateitį.
Piemenėliai ne tik badydavosi, bet ir taukšėdavo šermukšninėm ar kaduginėm lazdom, dainuodavo linksmas talalines, erzindavosi: „Vardan šarkų! Čia nieks, čia grieks, čia visa pakūta“. Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo pliekdavo oratorijas, prakalbas: „Tu, ožy, baltaplauki, prašyk pono Dievo, kad greičiau užsnigtų, o jei neužsnigs, mes tave prilupsim“. Paskui jie šokdavę „Ožkelę“, „Oželį“, kitus apeiginius šokius. Po to ant laužo kepdavę kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių . Jeigu po šių apeigų sniegas greitai nepasirodydavo, tuomet viskas būdavo kartojama iš naujo. Šeimininkės, sužinojusios, kad piemenys vedė ožį aplink beržą, duodavo jiems sūrį – išpirkai už gyvulėlius, kad jų nekamuotų
Dabar Ožio dienos tiesiogiai niekas nemini. Ožio diena paprastai organizuotai švenčiama tik folkloro ansamblių iniciatyva, o kasdieniniame žmogaus gyvenime šios dienos papročiai jau yra išnykę.