Mitas ir Avinas
Šiuo metu plačiai žinomi du mitai, aukštinantys Aviną. Pirmasis mus pasiekė iš Antikos laikų ,gi antrasis mena Viduramžius. Pradėsime nuo antrojo, nes jis vis dar mylimas ir dievinamas ir vis dar karaliauja plačiajame ekrane: tai Robinas Hudas, nutrūktgalvis Šervudo girios valdovas.
Taip, jūs neapsirikote. Robinas Hudas -puikiausias Avino pavyzdys. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į tai, kad jis susipykę s su Įstatymu. Jis kaip save gerbiantis avinas stengiasi paimti vadžias i savo rankas, kad galetų užtikrinti pažangą ir gerovę. Jis priešinasi įsitvirtinusiam autoritetui ir tampa legenda tik dėl to, kad gina savo paties požiūrį ir principus. Valdžia dažnai nepatenkinta maištinguoju Avinu, nes šis ją paprasčiausiai išjuokia. Taip elgėsi ir maištingasis Robinas Hudas , – šlovingasis varguolių bei elgetų globėjas ir gynėjas bei korumpuotos valdžios atstovų priešas.
Verta prisiminti ir tai, kad jis nebuvo vienišas. Robinas Hudas nebuvo visuomenei priešiška atmata, tykanti aukų tamsiuose užkaboriuose. Jį supo Linksmųjų Vyrukų Gauja; ir reikia pripažinti, – jie mokėjo linksmintis. O mokėjimas pasilinksmint – Avino bruožas. Gyvenimas jo manymu turetų būti tuo įdomesnis ir linksmesnis, kuo pavojingesnis ir pikantiš kesnis jis taps. Beje,visada vertėtį prisiminti, kad Avinas, kurį galime sutikti autostradoje -greičio gerbėjas . Atminkite, kuo didesnis pavojus – tuo didesnis greitis bus išvystomas . Kur gi kitur galima pajusti visagalio adrenalino antplūdį jei ne mūšio lauke ar greitkelyje?
Pati Robino Hudo aplinka taip pat labai aviniška. Čia sutinkame gerąjį karalių-Ričardą Liūtaširdį- pastoviai besibąstantį kažkokiuose Kryžiaus žygiuose, ir siekiantį išgelbėti Šventąjį miestą nuo netikėlių. Avino priešų tarpe sutinkame ir blogąjį karaliaus brolį – Karalių Džoną, neteisėtai užgrobusį Ričardo sostą. Ir galų gale , čia pastebime ir trečiąjį archetipinį kenkėją – Notingemo Šerifą, atstovaujantį nepagristą valdžią, negailestingą įstatymą ir klasinę struktūrą, kuri taip pat nepagrįstai pažeidžia eilinio žmogelio teises. Robinas Hudas tiesiog privalo čia pasireikšti. Ir netgi jo santykiai su mylimąja mergele Marion yra aviniškos svajonės apoteozė, – ją pastoviai reikia gelbėti.
Daugelis gyvenime sutinkamų Avinų dažnai elgiasi kaip savotiški Robinai Hudai – kovojantys prieš tuos, kurie begėdiškai apiplėšinėja silpnesnius. Reiktų paminėti, kad net istorijos pabaiga atitinka visus Avino troškimus. Karalius Ričardas sugrįžta. Faktas, kad karalius ne toks jau ir geras visai nejaudina aviniškojo Robino Hudo. Jam visai nesvarbu, ar tas idealas už kurį jis kovojo iš tikrųjų toks idealus. Prisiminkime Žaną D’Ark, kuriai visai nebuvo svarbu, kad Dofinas Čarlzas VII, visai nebuvo vertas to, kad ji paaukotų savo gyvenimą ant laužo jį gindama. Avinams iš esmės svarbi vizija , ir tik vizija.
Dabar žvilgtelkime į antrąjį mitą apie Aviną. Jis pasakoja apie argonautą Jasoną ir aukso vilnos vagystę. Žinoma, vilna privalo buti auksinė, nes tai Avino siekių simbolis. Ko Avinas besiektų – savęs realizavimo, galutinio klajonės tikslo ar tiesiog mergelės, – tai turi būti geriausia. Juk Avino šūkis – jeigu vogti, tai tik milijoną! Kaip pats tikriausias Avinas Jasonas iš girsta apie stebuklingą vilną ir, žinoma, užsidega noru gauti tai, kas neįmanoma. Pats tikslas yra tiek paslaptingas, kad paskatina suburti linksmuolių Argonautų komandą , kurie taip pat nutrūktgalviškai ners į vieną po kito sekančius pavojus tik tam, kad galėtų atvykti į visiskai nepažįstamą Kolchidę ir pavogti tai, kas giliausiai slepiama. Vienok mitas apie Jasoną nėra toks linksmas kaip mitas apie Robiną Hudą. Tai pasakojimas apie Aviną, nuo kurio nusigręžė sėkmė. Jis suvilioja Kolchidės karaliaus dukterį burtininkę Medėją, kuri ir padeda jam išvogti savo tėvo turtą. Jasonas toks puikus, gražus, heroiškas ir kilnus, kad moteriškė paprasčiausiai apanka iš meilės. Ji net paaukoja savo jaunesnįjį brolį , kad apsaugotu toookį mylimąjį. Ir viskas kaip ir krypsta jaunųjų naudai…iki sugrįžtama i Itakę. Auksinė vilna apsuka Jasonui galvą. Jis pradeda elgtis kaip jaunas ėriukas, o ne kaip iškilus Avinas, gaubiamas auksinės vilnos. Kaip ir visi vyrai, Jasonas susiranda jaunesnę ir gražesnę princesę. Taip, tai Aviniška problema – pasiekę s tikslą, jis pamiršta tuos, kurie padėjo šį tikslą pasiekti, pradeda nuobodžiauti ir…nueina savo keliais. Medėja, žinoma ne iš tų, kurios taip lengvai pasiduoda, ir tam, kad atsikovotų Jasono dėmesį , nužudo du savo vaikus, nunuodija jaunąją nuotaką ir pakyla į aukštybes drakonų tempiamu vežimu. Greičiausiai ji buvo skorpionė ta Medėja, bet dabar jau apie tai nebesužinosim. Va čia, Jasoną sėkmė ir apleidžia. Vargšas Avinas Jasonas nepakankamai įvertino moters jėgą ir pervertino savąją. Reiktų paminėti, kad dauguma Avinų taip elgiasi iš tikro. Pasaulis kupinas herojų vykdančių kilnius žygdarbius, bet Avinas nebūtų Avinas, jei suprastų švelnumo, kantrybės, atjautos, prisitaikymo ir kompromiso jėgą. Nereikia manyti, kad tik vyrai Avinai linkę taip užsimiršti-moterys tai daro taip pat.( Prisiminkime Orleano mergelę – primygtinai dėvėjusią tik vyriškus drabužius.) Taip Jasoną pradeda persekioti nesėkmės – ir ne todėl, kad jam nepavyko gauti vilnos, bet todėl, kad jis tesidomėjo tik savo asmeniniais siekiais, vadovavosi tik savo vizijomis ir tik dėl to susidurė su niekingu kerštu.
Šie abu mitai paliečia gilumines Avino sielos stygas. Avinas privalo siekti tikslo, nes be jo gyvenimas paprasčiausiai praras prasmę. Jis privalo patirti pavojų-kelionėje ar kovoje, bet tas pavojus turi buti vainikuotas prizu. Kuo sunkiau tas prizas pasiekiamas, – tuo geriau.
Avinas taip pat pirmasis Zodiako ženklas, atstovaujantis pavasarį ir kovą už naują gyvenimą bei kovą prieš šaltą žiemą. Avinui pavasaris tęsiasi amžinai, ir jis amžinai siekia iškrapštyti švelnų daigelį iš po sušalusio sniego. Kad ir koks nerangus ar skubrus jis būtų , Avinas visad išliks stiprus ir sušvytės Auksiniais Šarvais, kad išgelbėtų dar vieną , jo pagalbos laukiančią princesę.