Gėlė – Mirta (Meilė, Taika)
Myrtle communis
Senovės Romoje kiekvienas dievas turėjo savo augalą. Jupiteriui buvo priskiriamas Ąžuolas, Aplonui -lauras, Minervai – alyvmedis. Venera turėjo savo medį – mirtą. Anot legendos, Venerai išlipus iš jūros putos kupidonai ją vainikavo mirtų vainiku. Šios deivės šventykla buvo apsupta mirtų giraite. Legenda pasakoja apie mergelę Mireną, tapusią Veneros vaidilute po to kai buvo išžudyta jos šeima. Mergelės mylimasis pažadėjęs įduoti žudikus teisingumui, jeigu vaidilutė taps jo žmona. Deivė Venera supykusi ant jaunuolių ir pavertusi vaidilutę mirtos medžiu.
Antikos laikais tikėta, jog šio medžio šakelė padeda išsaugoti meilę, todėl praeidami pro mirtos medį žmonės visad nusiskabydavo kelis lapelius.
Senovės graikai meilės deivę taip pat garbino Mirtėjos vardu. O ištekanti mergelė dažnai buvo vainkuojama mirtos vainiku. Įdomu, jog mirtos vainiku dabindavosi beveik visų tautų jaunosios net ikit XX amžiaus pradžios.
Anglijoje tebėra tikima, jog mirtos medis žydintis ant palangės atneš laimę į namus.
Senovės žydams mirtos šakelė simbolizavo taiką ir buvo naudojama religinių ceremonijų metu.
Italų gražuolės mėgdavo įmesti mirtos žiedų į vonios vandenis, tikėdamos, jog mirtos lapai padės išsaugoti grožį ir jaunystę.
Gėlių kalboje mirtos šaka reiškia meilę ir taiką .